january is endless

pirmadienį vienaragiai piktai kojomis trypė žemę, ragais smaigstė orą.
dundėjo žemė ir drebėjo oras.

vienaragių maištas, tariau sau.
aplinkui krentant miltų statinėms ir obuolių dėžėms, kepiau makaronus.

makaronai makaronai. ir atrodė man - jau ilgai atrodė, nuo pat pirmojo karto, kai užuot iš orkaitės traukusi pyragėlių po du eurus, kramčiau morenginius plokštukus, o gal ir dar anksčiau,
atrodė, kad manajame sąlygų sakinyje "kai tik - iškart" lemiamą vaidmenį jie ir vaidins, na,

kai tik išeis makaronai, iškart pasieksiu Aukščiausią Gėrį
ar
kai tik išeis makaronai, iškart pabėgsiu paskui juos
ar
kai tik išeis makaronai, iškart suprasiu daugelio kintamųjų funkcijų integravimą.

ir visos kitos bėdos.


vis dar nereikia galvoti naujų vilčių ir tikėjimų.

kai tik išeis makaronai, viskas susidėstys į savas vietas.

o kol kas palovius spardo minėtieji vienaragiai. miegoti neduoda, tačiau įsiklausius aišku: morzės abėcėle beldžia tuos 20 puslapių, kuriuos pirmadienį iš pakampių surinkusi atsispausdinau "apie makaronus" .



makaronų receptas numeris vienas

100g kiaušinių baltymų (baltymus geriau atskirti bent prieš 24 valandas ir palikti kambario temperatūroje, o tada ir sverti bei naudoti)
50g cukraus
200g cukraus pudros
110g plikytų migdolų

baltymus išplakame iki putų ir palaipsniui suberiame cukrų, gauname dailiai blizgančią masę. migdolus sumalame su cukraus pudra - turėtų išeiti smulkučiai miltai. mišinį gerai išsijojame, kad neliktų didesnių riešutų gabalėlių.
migdolų-cukraus pudros mišinį suberiame į baltymus ir išsukame (pasak recepto, turėtų pakakti 50 pasukimų. vienas dėdė mane išgąsdino, masę maišydamas labai labai intensyviai, tačiau, regis, jam išėjo geriau nei man). sausainių masė turėtų būti "kaip magma" - tekanti, bet ne per skysta. ant lėkštelės išspaustas masės kauburėlis turėtų pats išsilyginti. jei masė per tiršta, reikia dar porą sykių pamaišyti.
konditeriniu maišeliu išspaudžiame maždaug 3-4 centimetrų skersmens blynukus. paliekame valandą pastovėti, kad paviršius išdžiūtų. alternatyviai galima padžiovinti plaukų džiovintuvu :)
kepame 150 laipsnių temperatūroje apie 10 minučių. atvėsiname, nuimame nuo popieriaus (man veikė toksai štai būdas: makaronus su visu popieriumi išnešiau į balkoną, ir jiems gerai atšalus tiesiog nulupau popierių nuo dugnų). suklijuojame po du.



tatai ir yra originalus receptas, paskelbtas kepėjuose be stabdžių.

pagal pirmąjį receptą - išbandytą jau antrąsyk - išėjo labai gardūs hamburgeriai. saldūs, smagiai kramtūs ir truputį panašūs į migdolinius sausainius, kurių nemėgsta a. (tačiau mėgsta mama). todėl mėginau ir antrą.

makaronų receptas numeris du

100 g baltymų
32 g vandens
134 g cukraus
134 g cukraus pudros
134 g plikytų migdolų

migdolus sumalame su cukraus pudra.
užverdame vandenį ir cukrų. tuo metu plakame baltymus iki standžių putų. sirupui verdant, nemaišome - jei apsitaško sienelės, jas nuplauname šlapiu teptuku. kai sirupas pasiekia 114-118 oC, plakdami plona srovele supilame jį į baltymus (pilame tarp šluotelių ir dubens krašto). plakame dar 10-15 minučių, kol bezė tampa kambario temperatūros.
supilame migdolus ir cukraus pudrą, gerai išmaišome. man masė buvo gerokai per tiršta, todėl įmaišiau dar šiek tiek baltymų - neplaktų - ir keletą lašų vandens. masė turėtų būti tokia kaip ir gaminant makaronus pirmuoju būdu.
o toliau - viskas taip pat: išspaudžiame blynelius, leidžiame padžiūti ir kepame.



šitų makaronų šaltinio neberandu - slėpėsi kažkur eGullet forumuose.

šitie pernelyg išždiuvo - liko tik šarvai be jokios dvasios. tačiau (!!!) jiems ėmė dygti pėdutės. mamai pravėrus orkaitę, užplūdo didis džiaugsmo priepuolis. pasirodo, įmanoma.

tiek vienus, tiek kitus pertepiau karameliniu-šokoladiniu kremu: pašildžiau penketą šaukštų likusio karamelinio padažo ir įmaišiau trečdalį plytelės šokolado.

lucid assembly

- o,- tarė rūta. - o aš tik vieną kartą jo valgiau. taip taip, toks skystokas, na, kaip manų košė buvo.

savaitė po crème brûlée (Olternatyvus laiko skaičiavimo metodas) man pasidarė lengviau -- na, kad ne - pro šikšnelę.

nes prabėgus mėnesiui, be stabdžių gaminome būtent tą, kurio pavadinimą tariant visa prancūzų grupė leiptų juokais, nes R dviejuose žodžiuose iš eilės - didesnis išbandymas nei kepimas vandens vonelėje.

o kepimas anas man buvo labai stresovas, nes prabėgus toms 45 minutėms kremas atrodė skystutėlis, ir valandai prabėgus taip pat, o po pusantros valandos spjoviau jam į veidą (perkeltine prasme) ir liepiau dingti iš orkaitės bei vėsintis balkone.

po pusdienio jis buvo padorus. tiek padorus, kad užbarstytas ant viršaus cukrus nenuskęstų, ir galima būtų pasišvaistyti degikliu. (na taip, taip, kalėdom gavau virtuvinį liepsnosvaidį, ir tėtis ėmė karamelizuoti net cukrumi apibarstytus sausainius.)

išbandžiau du variantus - tiesiog vanilinį ir cinamoninį - šventės, žinotės. iš tiesų smalsu būtų padaryti jį su kitokiom ištraukom - tiesiog karštom grietinėlėn įmesti prieskonių, ir leisti skysčiui "pritraukti". tik tiesą sakant, man gardesnis buvo tas paprastas. švelniai švelniai nuslystanti vanilė ir traški karamelinė pluta - ir nė nepasijaučia, kaip dingsta du rantuoti indeliai. kažkur.

* * * *

tik viena bėda su tais Labai Labai desertais, kuriuos sapnuoji naktimis ir net vartoji it kokius Eterio simbolius, nors skonio nė nežinai -- iš jų tikiesi daugiau nei jie tau suteikia. nesu tikra, kaip/ar man patinka šaltas šaukšteliu kabinamas kremas (nors sutinku su tėčiu, jog viską, kas karamelizuota, daug smagiau valgyti). ir ypač - žiemomis, kada pirščiukų, iš laukų parėjus, nė nejusti.


crème brûlée



1 1/4 st. riebios grietinėlės
1/2 st. riebaus pieno
3 dideli tryniai
1/3 st. cukraus
1/4-1/2 a.š. maltos vanilės; arba 2 a.š. vanilės ekstrakto; arba 1 vanilės lazdelė su išskobtomis sėklomis ir supjaustyta gabalėlias
* cinamoniniam crème brûlée dar reikėtų 2 cinamono lazdelių

cukraus ar cukraus pudros plutelei


orkaitę įkaitiname iki 120 laipsnių.
užverdame grietinėlę ir pieną. jei naudojame vanilės lazdelę ar kitus prieskonius, sumetame juos į skystį ir paliekame pusvalandžiui - valandai, kad grietinėlė prisigertų skonio.
atskirame inde gerai ištriname trynius, cukrų ir, jei naudojame, vnilės ekstraktą. po truputėlį supilame kokį ketvirtį karšto skysčio (jei atvėso - vėl pakaitiname) į kiaušinius, kad kiaušiniai nesuvirtų. supilame likusį skystį (jei naudojame nesmulkintus prieskonius - nukošiame arba išgriebiame), ir perpilame į indelius.*
paruoštus indelius (receptas sako, jog skanumyno turėtų pakakti 6 žmonėms; man išėjo 4 ramekinai) sudedame į didesnį indą (naudojau kvadratinę kepimo formą) ir pašauname orkaitėn; užviriname vandens ir į vonelę (t.y., į didesnį indą) įpilame jo tiek, kad ramekinus semtų ligi pusės.
verdame 45-60 minučių - kiek pakratyto kremo centras turėtų tik truputį drebėti it žėlė.** atvėsiname, o paskiau paliekame šaltai bent 3 valandoms - geriau pernakt. prieš patiekdami apibarstome kremą cukrumi ar cukraus pudrą ir atsargiai, nepadegdami namų, apdeginame jį liepnosvaidžiu/litavimo lempa, kol cukrus įgauna spalvos ir ima burbuliuoti. valgome iškart, mat plutelė turi būti šilta, o kremas - šaltas.

* - aš padarytą kremą dar kiek pavirinau, kad sutirštėtų, mat man regėjosi labai skystas.
** - kepiaus gerokai ilgiau - kokią valandą su puse, ir man vis tiek atrodė skystoka. tačiau atvėsęs kremas, aišku, gerokai sutvirtėjo.

ką kitąsyk daryčiau kitaip? padidinčiau trynių skaičių, kad kremas būtų tirštesnis-tvirtesnis, mat dabar, žr. pirmą pranešimo sakinį, savaitę mąsčiau, kad 'gal kažkas ne taip'.



idėją iššūkiui metė Monkey Dinner. aš saviškį receptą adaptavau iš pačios pačiausios Dorie Greenspan. Baking: From My Home To Yours.

girl, interrupted

o buvo taip.

išėjus iš 103ios auditorijos, norėjos tik raudoti, granausko klevą apsikabinus. arba - arba paskelbti matanalizei karą. žinau -- you can't fight a tactic. tačiau jei jot ą vė galėjo paskelbti karą terorizmui, na, galiu ir aš.
sėdus ant dviračio, atsibučiavus (ha!) su monika paaiškėjo, kad litexpo taip toli. ar, veikiau, ligi ten taip šalta. agnė mane koliojo, o ir šiaip litekspo visi moksleiviai susirinkę tik ryšium su tuom, kad juos ten atvežė jų mokyklos autobusiukas. įdomu, svarstėme keletui valandų prabėgus, kiek dar mergaičių porų čia tyliai šmirinėja, žvalgosi į kitchen-aidus (skaičiau, kad kažkas iš maksimos televizorių, po striukele pasikišęs, bandė išnešti - kamon pypl.) ir savo gyvenimus iš
ledų kūgelių stato.
šmirinėti - tikslus žodis. pirmyn atgal per dvi sales, up and down, up and down griežtai įrėmintoje erdvėje. pažiopsoti į baisius - didžiąja dalim - pyragėlius (gerai, pripažinsiu, vestuvinis tortas su žydru drambliuku buvo mano gyvenimo svajonė. tikrai.); į dar baisesnius tortus; į minėtus kitchenaidus ir briedienos dešras. į tą šefą iš televizoriaus - you know the one. atpirkti savo bilieto kainą gardžiais makaronais su dar gardesniu saldžiųjų pipirų padažu. trijų spalvų makaronai, taip - my-gosh-so-cliche (top chef 5 sezonas prasideda lygiai už savaitės!). ir dar keturių rūšių ledais. garantuoju, kad viską, kas po pristatymo liko, jie išmetė. freegans, go search around; buvo tikrai skanu.
ten dar buvo peilių. rausvų! ir nuostabių arbatos dėželių, pačių nuostabiausių. agnė dėl to pastarojo sakinio truputį mykė; bet kad apvalainos metalinės dėželės yra osom, alpėdamos nusprendėme abi.
ir savo skyriaus vedėją - taip taip, tą pačią, pas kurią tortus klijavau ir šokoladinius burbulus dariau - sutikau. dievaž, kur mano dienos bėga.
matyt dėl anksčiau minėtos prielaidos, į mus žiūrėjo nepagarbiai. that, and we do not have legs like padma's. tiesa, mes negalėjome savo kavinei bandelinei užsisakyti konvekcinių krosnių (kol kas) ar miltelių mišinio plikytam kremui (niekados), bet tai nėra pakankamas motyvas tokiam elgesiui. mes vylėmės, jog būsime paguldytos ant gultų po palmėmis, prancūzai mums darys pedikiūrą ir siūlysis padengti visas gyvenimo išlaidas, aplink lakstys dailios mergaitės dailiais-baltais-anais-graikiškais-rūbais ir maitins mus Parmiggiano-Reggiano, Pancetta ir šokoladiniais triufeliais. what we found instead was an ultra horny ice-cream man ir top-shop pjaustyklė daržovėms. ir dar kažkoks įrengimas (?) galvai pasikasyti.
viskas gerai, kas gerai baigėsi. neįsigijom krokuvinės dešros (taigi, gyvenimas vis dar pakankamai šviesus), prisigrobėme krūvas atviručių bei cukraus kubelių.
pritarsiu a. - nenumanau, kaip galima tikėtis maisto kultūrą prikelti ar, veikiau, sukurti, kai tooOOkias parodas rengi. juk potencialo yra. tai yra -- pažvelki: apie ekologiją bent tris laidas per televizorių rodo, nors mada šioji tik, hm, metelius kokius around. o maistą štai tik p. bobertas gamina, dar oliveris (kchm.kchm.) ir auksinių peilių virėjai. ir į parodas, regis, Aukščiausios Klasės Konditeriai (o gal ir kulinarai - neturėjau progos įsitikinti) nevažiuoja. musiau laiko švaistymas tai -- o gal jų tiesiog nėra čionai? ar išvažiavę į amerikes kokias, a? nes nejaugi daugiausia, ką galime pa(si)rodyti - dyyydelis šakotis su cukrinėm gėlėm? ar.. metro pločio balto šokolado laivas su jaunavedžių figūrėlėm? (i'm not makin this up, seriously)
taip, agne, mes galim geriau; mūsų tortai bus su pimpaliukais.

aplink šokinėjo rausvi zuikiai. they were on something.

grįžti buvo šalčiau nei pirmyn važiuoti. žvarbūs rudenio vakarai. palaikė mintis apie briuselio kopūstus ir karamelizuotus svogūnėlius. ir kepintus migdolus. ir sausainius "žibutė". comfort food!
žmonės tačiau vingio parke dar bėgioja.
mačiau moterį, automašiną vairuojančią bailiau nei aš.
daug rūkančių merginų prie vpu.
kad investiciniai fondai vis dar krenta.
o žmonės vis dar nemoka pereiti žalgirio/kalvarijų sankryžos.

amžina tėkmė, amžina tėkmė, tarė herakleitas ir nuplaukė pasroviui.