she's hearing voices

žaviausia rytais - kai ties žaliuoju tiltu visi troleibusai autobusai atveria savo duris (nepaisydami fuckfuckfuckcold minus dvidešimt), o žmonės it per lietuvių liaudies žaidimus laksto ieškodami to vienintelio, nuvešiančio į kitą miesto galą ar tiesiog -- 200 metrų toliau nei tas, iš kurio ką tik iššoko.

ne menkiau smagu, kai važiuojant įsivaizduojamu transportu į apspjautąjį egzaminą, ausyse atsitiktinis albumas klausia - 'are you hoping for a miracle?'. ne, mielasis, not anymore.

jie įvykdavo tik atsitiktinai.



besan laddu

350 g sviesto
400 g avinžirnių miltų
2 v.š. tarkuoto kokoso
4 v.š. pjaustytų graikiškų (ar kokių kitokių; skaniau kepinti - lazdyno, anakardžių, migdolų)
1/2 a.š. šviežiai maltų kardamono sėklų arba 1 a.š. malto cinamono
250 g cukraus pudros

keptuvėje ant silpnos ugnies ištirpiname sviestą. maišydami supilame žirnių miltus. maždaug po 15-20 minučių jie turėtų pakankamai apkepti: patamsėti, imti skleisti riešutų kvapą ir prarasti žirnišką skonį. be to, masė pasidaro blizgi ir vientisesnė, atrodo it skystėjanti. kai miltai pakankamai apkepa, supilame prieskonius ir riešutus, pakepiname dar porą minučių. nukeliame nuo ugnies ir supilame cukraus pudrą. labai gerai išmaišome ir paliekame pravėsti.
kai mišinys atvėsta (sakoma, tiek, kad galima būtų kočioti rankomis; aš palaikau dar ilgiau, kad masė pakietėtų ir išlaikytų formą), suvoliojame norimo dydžio rutuliukus. o jeigu tiesiog tingisi - masę paskleidžiame ant skardos ir supjaustome kvadratėliais arba rombais.



Priskanavusi jų per atvirdangį, susiradau Harė Krišna vegtariniuose valgiuose.

žirmūnai. antra nakties. primąstant profilius.

close your mind, close your mind, kartojo pernai mon., o šįmet stoviu prie lentos ir nieko nerašau of the top of my head, nes diktuoja man ne vidinis balsas ar a beautiful mind, o mielasis ponaitis k. (beje, jakobianas pavadintas pagal karlą gustavą jakobą jakobį. kone jonas jonaitis.)

prisimindama mokyklinį chemijos kursą, geriu imbiero sirupą su citrina. aš tiek k. mergaitė, kad net skauda.

tik kitąsyk jo paklausiu, kodėl gi negerai jonažoles gerti. ir kai jis pasakys, kad reikia priežastis šalinti, o ne pasekmes, aš vidutiniškai ironiškai purkštelsiu.



kristalizuotas imbieras

0,5 kg imbiero
0,8 kg cukraus (ir dar daugiau, jei imbierą norėsime apvolioti cukruj)
1 l vandens
žiupsnis druskos

imbierą nulupame (patogiausia tai daryti kokiu aštresnę briauną turinčiu šaukštu) ir supjaustome plonomis riekelėmis. užpilame vandeniu ir verdame dvidešimtį minučių.* supilame cukrų bei druską ir verdame, kol sirupas pasieks 106C (225F) temperatūrą. (verdant be termometro: pirma, tai užtruks, na, 20-40 minučių, tikrai ne penketą ,} antra, imbiero gabalėliai taps skaidrūs; trečia, sirupas blizgės ir bus tirštokas - kaip skystas medus).

jei imbiero gabalėlius norime laikyti sirupe, paliekame juos atvėsti pernakt.
jei norime juos apvolioti cukruje, gerai nuvarviname sirupą, kol šis dar šiltas (taip paprasčiau), o pravėsusį imbierą apvoliojame cukruje ir leidžiame apdžiūti pernakt. tada nusijojame cukraus perteklių.

kas dar smagiau - gaminant lieka apsčiai sirupo, kuris tokiomis niūriomis žiemomis, sumaišytas su citrina ir karštu vandeniu, gelbėja nuo šlapių kojų ir prasegtų paltų sukeltų ligų. be to, jo gardu užsivarvinti ant blynų ar įmaišyti į kakavą. likęs nusijotas cukrus irgi kiek įsigeria imbiero kvapo, todėl tinka visur, kur norisi truputėlio 'kažko kažko' - į tą pačią kakavą ar sausainius.

* - david lebovitz siūlo vandenį, kuriame apverdame imbierą, nupilti. aš tačiau taip dariau tik pirmąsyk, kad imbieras - o ir jo sirupas - išlaikytų kuo daugiau imbieriškojo gėrio. jei aštresnis prieskonis nepatinka, apvirus imbierą reikėtų gabalėlius užpilti švariu vandeniu ir tik tada berti cukrų bei druską.





radau pas Davidą Lebovitzą - dėdę, kuris kepa sausainius, daro ledus, turi KitchenAidą, mažą virtuvę, vaikiną ir langą, per kurį matyti Eifelio bokštas - taip, būtent, yra tobulas vyras ,}*

lucid assembly

- o,- tarė rūta. - o aš tik vieną kartą jo valgiau. taip taip, toks skystokas, na, kaip manų košė buvo.

savaitė po crème brûlée (Olternatyvus laiko skaičiavimo metodas) man pasidarė lengviau -- na, kad ne - pro šikšnelę.

nes prabėgus mėnesiui, be stabdžių gaminome būtent tą, kurio pavadinimą tariant visa prancūzų grupė leiptų juokais, nes R dviejuose žodžiuose iš eilės - didesnis išbandymas nei kepimas vandens vonelėje.

o kepimas anas man buvo labai stresovas, nes prabėgus toms 45 minutėms kremas atrodė skystutėlis, ir valandai prabėgus taip pat, o po pusantros valandos spjoviau jam į veidą (perkeltine prasme) ir liepiau dingti iš orkaitės bei vėsintis balkone.

po pusdienio jis buvo padorus. tiek padorus, kad užbarstytas ant viršaus cukrus nenuskęstų, ir galima būtų pasišvaistyti degikliu. (na taip, taip, kalėdom gavau virtuvinį liepsnosvaidį, ir tėtis ėmė karamelizuoti net cukrumi apibarstytus sausainius.)

išbandžiau du variantus - tiesiog vanilinį ir cinamoninį - šventės, žinotės. iš tiesų smalsu būtų padaryti jį su kitokiom ištraukom - tiesiog karštom grietinėlėn įmesti prieskonių, ir leisti skysčiui "pritraukti". tik tiesą sakant, man gardesnis buvo tas paprastas. švelniai švelniai nuslystanti vanilė ir traški karamelinė pluta - ir nė nepasijaučia, kaip dingsta du rantuoti indeliai. kažkur.

* * * *

tik viena bėda su tais Labai Labai desertais, kuriuos sapnuoji naktimis ir net vartoji it kokius Eterio simbolius, nors skonio nė nežinai -- iš jų tikiesi daugiau nei jie tau suteikia. nesu tikra, kaip/ar man patinka šaltas šaukšteliu kabinamas kremas (nors sutinku su tėčiu, jog viską, kas karamelizuota, daug smagiau valgyti). ir ypač - žiemomis, kada pirščiukų, iš laukų parėjus, nė nejusti.


crème brûlée



1 1/4 st. riebios grietinėlės
1/2 st. riebaus pieno
3 dideli tryniai
1/3 st. cukraus
1/4-1/2 a.š. maltos vanilės; arba 2 a.š. vanilės ekstrakto; arba 1 vanilės lazdelė su išskobtomis sėklomis ir supjaustyta gabalėlias
* cinamoniniam crème brûlée dar reikėtų 2 cinamono lazdelių

cukraus ar cukraus pudros plutelei


orkaitę įkaitiname iki 120 laipsnių.
užverdame grietinėlę ir pieną. jei naudojame vanilės lazdelę ar kitus prieskonius, sumetame juos į skystį ir paliekame pusvalandžiui - valandai, kad grietinėlė prisigertų skonio.
atskirame inde gerai ištriname trynius, cukrų ir, jei naudojame, vnilės ekstraktą. po truputėlį supilame kokį ketvirtį karšto skysčio (jei atvėso - vėl pakaitiname) į kiaušinius, kad kiaušiniai nesuvirtų. supilame likusį skystį (jei naudojame nesmulkintus prieskonius - nukošiame arba išgriebiame), ir perpilame į indelius.*
paruoštus indelius (receptas sako, jog skanumyno turėtų pakakti 6 žmonėms; man išėjo 4 ramekinai) sudedame į didesnį indą (naudojau kvadratinę kepimo formą) ir pašauname orkaitėn; užviriname vandens ir į vonelę (t.y., į didesnį indą) įpilame jo tiek, kad ramekinus semtų ligi pusės.
verdame 45-60 minučių - kiek pakratyto kremo centras turėtų tik truputį drebėti it žėlė.** atvėsiname, o paskiau paliekame šaltai bent 3 valandoms - geriau pernakt. prieš patiekdami apibarstome kremą cukrumi ar cukraus pudrą ir atsargiai, nepadegdami namų, apdeginame jį liepnosvaidžiu/litavimo lempa, kol cukrus įgauna spalvos ir ima burbuliuoti. valgome iškart, mat plutelė turi būti šilta, o kremas - šaltas.

* - aš padarytą kremą dar kiek pavirinau, kad sutirštėtų, mat man regėjosi labai skystas.
** - kepiaus gerokai ilgiau - kokią valandą su puse, ir man vis tiek atrodė skystoka. tačiau atvėsęs kremas, aišku, gerokai sutvirtėjo.

ką kitąsyk daryčiau kitaip? padidinčiau trynių skaičių, kad kremas būtų tirštesnis-tvirtesnis, mat dabar, žr. pirmą pranešimo sakinį, savaitę mąsčiau, kad 'gal kažkas ne taip'.



idėją iššūkiui metė Monkey Dinner. aš saviškį receptą adaptavau iš pačios pačiausios Dorie Greenspan. Baking: From My Home To Yours.